Abisinijos katė - ar dėl jos egiptiečiai skutosi antakius?

Pagarba ir meilė deivei įtakojo tai, kad būtent egiptiečiai 4000 m. pr. Kr. prisijaukino laukines kates: vieną iš pirmųjų žmogaus prijaukintų gyvūnų.

Pagrindine naminės katės prosenele priimta laikyti Libijos katę (Felis Silvestris), dar žinomą kaip stepinę arba Nubijos (Nubija - senosios Afrikos šalis, buvusi dabartinio Sudano teritorijoje).

Istorikams (mąstantiems protu, o ne jausmais, kaip kačių mylėtojai) dar dabar keista ir iki galo neaišku, kam reikėjo praktiškam ir nuolat naudos sau ieškančiam žmogui prijaukinti šį žvėrelį?

Žmogus buvo įpratęs šalia savęs laikyti naudą - mėsą, pieną, pagalbą medžioklėje ar saugant būstą -nešančius gyvūnus. Galbūt, teigia jie, kates egiptiečiai laikė gelbėdamiesi nuo pelių ir žiurkių, o gal dresuotas kates naudojo paukščių medžioklėje? Taip mano senovės tyrinėtojai.

Kačių augintojams, pažįstantiems šį nepriklausomą gyvūną, realesnė atrodo kita, "katiniška", versija: katės ir žmogaus sąjunga kilo gyvūno iniciatyva, ieškant naudos sau. Žinovai patvirtins: niekas nebūtų privertęs katės apsigyventi šalia žmogaus, jei to ji nebūtų panorėjusi pati. Vien kiek daug pasako auksinė katės esmę nusakanti frazė: "Aš - katinas! Ir vaikštau sau vienas... kada noriu ir kur noriu..."

Tad kaipgi atrodė tie Nilo tarpupio gyventojų garbinimo objektai?

Manoma, kad iš visų šiandien pripažįstamų veislių jos labiausiai panašios į Abisinijos veislės kates, kurių pagrindiniai skiriamieji bruožai yra raumeningas, bet smulkus ir grakštus kūnas, didelės ausys ir ryškios, migdolų formos, žaliai geltonos akys; elegancija, stiprus ir itin tvirtas charakteris.

Senovės Egipte šeimos nariai nusiskusdavo antakius mirus katei: taip jie išreikšdavo savo gedulą. Nilo upės slėnio gyventojai dievino ir saugojo kates, nenuspėjamos ir įnoringos deivės Bastės favorites. Tyčia nužudyti katę reiškė staigią mirtį nuo minios įtūžio: be teismo ir aiškinimosi. Buvo tikima, kad džiaugsmo, pramogų, meilės ir kartu karo deivė Bastė (dar žinoma kaip Bastetė) į žemę nužengdavo katės pavidalu: skriausdamas katę, galėjai nuskriausti pačią dievybę.

Pagrindinis katės ypatumas yra kailio spalva: kiekvienas plaukas pakaitomis nuspalvintas dviem ar trim rudos ir juodos spalvos žiedais, o plauko galiukas būtinai turi būti tamsus. Papilvės sritis tikingo neturi ir yra plytinės spalvos (laukinio atspalvio (ruddy) katės). Negalimi jokie piešiniai ar dryželiai.

Šiandien, nors ir negausiai, Abisinijos katė gyvena ir lietuvių namuose. Per ilgus tūkstantmečius ji beveik nepakito: žmogus sąlyginai nedaug (palyginti su kitomis veislėmis) "prikišo nagus" prie jos "tobulinimo". Abisinė ne tik išliko beveik nepakitusi savo išvaizda, bet ir sugebėjo išsaugoti išdidų charakterį ir nepriklausomą gyvenimo būdą. Kačių tyrinėtojai teigia, kad ji paprasčiausiai prisitaikė gyventi žmonių namuose, tačiau iki šiol išsaugojo laukinių kačių įpročius ir elgseną.

Abisinijos katė draugiška, užsispyrusi, protinga. Mėgsta bendrauti, yra "kalbi", t.y. jai patinka miaukti, bet dėl triukšmo nerimauti neverta - jos kniaukia tyliai ir retai, nes apskritai nėra nei rėksnės, nei įkyrios. Jei į ją nereaguosite, žavingai paaiškins, ko joms reikia: tapšnos jus praeinantį letenėle, vaikščios paskui, o kai į ją atsisuksite, pakeis ėjimo kryptį, vesdama jus ten, kur reikia jai. Ji turi nuolatos bendrauti su šeimos nariais, o visą dieną palikta viena, liūdi ir piktinasi.

Įžeisti, įskaudinti Abisinę galima labai greitai, kartais užtenka pakelto tono. Ji jautri, bet jokiu būdu nekerštinga asmenybė: tiesiog tyliai kamputyje pergyvens savo nuoskaudą.

Abisinė smalsi: susipažindama su nauju daiktu būtinai jį palies: jos letenėlės - jautrus jutimo organas. Šiai katei patinka jaustis šeimos nare, žinoti viską ir visada: kiekvienas į namus atneštas daiktas ar atvykęs žmogus bus kruopščiai apuostytas ir įdėmiai apžiūrėtas.

Jei pažintis su jumis patiks, ji jus "pabučiuos": būsite išlaižytas aštriu liežuvėliu, turėsite kantriai ištverti glaustymąsi snukučiu prie veido, lydimą palaimingo murkimo.

Nepaisant smalsumo, šios katės nėra nutrūktgalvės, jos nuovokios ir be reikalo nerizikuoja, be galo mėgsta žaidimus ir nuotykius. Šioms katėms reikia tvirto stulpo nagams galąsti. O jei jai skirsite daugiau erdvės ir įrengsite voljerą su keliais laipioti skirtais medžiais, ji bus be galo dėkinga.

Nepamirškite jos pasiimti keliaudami prie ežero ar į sodybą, mat vis dėlto didžiausias džiaugsmas Abisinijos katei - galimybė pabūti gamtoje, įkvėpti laisvės.

Tačiau tai nereiškia, kad vos paleista ji bėgs kur akys mato. Nieko panašaus. Ji bus netoliese jūsų: gaudys drugelius, laipios po medžius, klajos po aukštas žoles - jūs matysite tik kyšantį užlenktą juodą uodegos galiuką, kurio linksėjimas reikš jos emocijas. Būtent gamtoje geriausiai matyti Abisinijos katės kailio grožis ir judesių elegancija.

Jei sugalvosite eiti pasivaikščioti, tikriausiai ji jus palydė. Žinoma, jei pati to norės, jei būsite "geras"... O ryte prie palapinės rasite išrikiuotus kirstukus: naktinį grobį, pagarbos ženklą, paklotą jums "po kojomis".

Paprastai jos neblogai sutaria su kitomis katėmis, o draugystė su šunimi gali trukti iki mirties. Pastebėta, kad Abisinijos kates renkasi tokie pat kaip jos - meniškos, nepriklausomos, keliauti mėgstančios asmenybės.

Šaltinis www.lrytas.lt